Meilė ne man

Aš nemoku mylėti.

Meilė turėtų užpildyti kiekvieną dvasios kertelę džiaugsmu, pripildyti gyvenimą prasme, įkvėpti noru gyventi. O pas mane su meile ateina tik tuštuma. Išmuša iš plaučių orą, užšaldo širdį ir išgręžia paskutines sultis taip, kad net oda sutrūkinėja.

Galima mylėti vaikus, save, muziką, gamtą, meną, keliones, skanų maistą… Bet ką… Viską, ką tik nori. Išskyrus pinigus ir vyrus. Tiek tas, tiek anas yra laikina ir kuria pastovumo iliuziją.

Reklama
Paskelbta temoje Aš esu čia | Parašykite komentarą

Lietuva mano vaikų akimis

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga paprašiau vaikų nupiešti savo šalį taip, kaip jie ją įsivaizduoja. Ramunė šią dieną suvokia, kaip šventę. O Tautvydui labiausiai įstrigo Gedimino pilis su jos šliaužiančiu žemyn kalnu.

WP_20170311_16_24_58_Pro (2)WP_20170311_16_25_09_Pro

Save

Paskelbta temoje Vaikų kūrinėliai | Parašykite komentarą

Tiek tereikia

Naktį mane aplankė suvokimas – žmogus yra gana egoistiškas padaras. Jam visai nereikia, kad į jį žiūrėčiau  savo širdimi, žmogui užtenka tik mano proto. Jam tik reikia, kad visi suprastų, tai ko jis nori. Ir kartais pajustų, kas dedasi jo širdyje.WP_20170221_14_31_25_Pro (2)

Paskelbta temoje Aš esu čia | Parašykite komentarą

Dantukų fėja savaitgaliais

Ryte per miegus išgirstu kažką verkiant. Pakeliu nuo saldžios pagalvės savo apsisapnavusią galvelę ir matau nuo ašarėlių sušlapusį Ramunėlės veidelį. Stipriai nustebusi klausiu kas atsitiko ir tiesiu ranką lyg telefono. Jis rodo 7:₁3 .

-Dantukų fėja nepaėmė dantuko ir neatnešė saldainių po mano pagalve…

O Dieve! Šūktelėjau sau mintyse ir šnekinu savo nuliūdusią dukrelę pamiegoti, nes dar anksti ir fėja tikrai spės atskristi. Ramunytė iškart sutinka, stengiasi užmigti, bet nesiseka. Nepavyks patirti ilgo savaitgališko miego ir man. Atsikeliu ir, tarsi fėja, kaip su sparnais plasnodama savo chalatu, išskrendu paimti saldainių iš slėptuvės. Švelniai glostydama dukrytės galvelę, paslapčia po pagalve pakišu saldumynų. Viskas, mano misija atlikta. Beliks rasti pasimetųsį dantuką.

Mūsų šeimoje tradiciškai kiekvienas vaikas gauna po siurprizą, nesvarbu, kam iškrito dantukas. Todėl Fėja yra ypač laukiamas svetys 🙂

wp_20170304_08_48_51_pro

Paskelbta temoje Įvykiai | Parašykite komentarą

Mano geriausia draugė

Paskelbta temoje Aš esu čia | Parašykite komentarą

Užgavėnės

Vakar vakare vyko šventė ir mes ten beveik netyčia užsukom, tuo pačiu užkandom ir pašokom.

 

O grįžus namo vaikai paprašė širdučių blynų su braškių uogiene.

wp_20170228_21_13_56_pro-2

 

Paskelbta temoje Įvykiai | Parašykite komentarą

Mergaičių mergaitė

Kai labai norisi pasipuošti savo naujais segtukais ir gumelėmis. Viskuo ir iškart 🚼+💇=👸

Paskelbta temoje Vaikų kūrinėliai | Parašykite komentarą

Daugtaškis

Šiuo metu jaučiuosi, kaip sudeginta žemė. Gal ir ne kartą žaliavau, bet ir vėl degiau. Degiau, o viduje darėsi vis šalčiau. Atsitiesusi pakildavau, įkvėpusi šalto žiemos oro tikėdavausi, kad tuoj tuoj viskas bus praeityje… bet, ach… ir vėl… degiau. Rusenau. Vėl liepsnojau. Kartais, kaip mažutė žvakės liepsnelė. Kartais, kaip didžiulis gaisras. Agonijoj. Ir jau nebesupratau, kiek tai gali tęstis, ir kur, negailestingos liepsnos, randa manyje gyvos vietos degimui palaikyti? Ar išvis įmanoma taip ilgai tvanoti, alsuoti, blėsuoti… Norėjosi užgniaužti kvapą ir tyliai, be skausmo užgesti.

Bet atsidususi išgirsdavau savo širdies plakimąsį. Mąsčiau, gal bent jau jai reikia mano alsavimo, gal bent jau ji nesudegs, gal bent jai užteks gyvasties. Traukiau šiltą namų orą  per nosį ir užuodžiau mėgstamų mamos blynų kvapą.

Kol  bent kažką, bent vieną dalyką, mėgsti, dar esi “gyvas“. Dar nesudegei.Kaip gaila, kad anksčiau užtekdavo tik tiek nedaug (nes nesupratau, kiek daug turiu). Laimingas žmogus, pasirodo, buvau. Tada dar nežinojau, kad tokių “laisvų žalių plotelių“ manyje yra begalės. Ir, kad teks  “čirškėti ant įkaitintos gyvenimo keptuvės“ dar ne vieną (oi, kaip ne vieną) kartą.

Jau buvau tik nuodėgulis, tik plaukianti pasroviui valtis, tik byrantys į tėvų kapą pelenai, tik sunkus rūkas ant apsiašarojųsių laukų, ir tik nemalonus prisiminimas savo pačios sieloje. Deja, ne tik savojoje…

Ak, mano siela, tu esi mano paskutinis skęstančiosios šiaudas. Ta, kuri man ir parodė dar vieną (DAR VIENĄ!!!) žaliuojantį laukelį, kuriame aš buvau tik trumpam apsilankiusi. Tiek trumpam, kad net pamiršau apie ten tebežydinčias gražiausias lauko gėles.Godžiai įkvėpiau jų nuostabaus, visą kūną ir dvasią persmelkiančio, kvapo ir pasipylė lietus.Pilnas  virpinančių prisiminimų, gilių išgyvenimų, kvailų nuodėmių ir širdyje paslėptų troškimų. Audra. Vėtra. Ir senų medžių laužymas. Skambus ir aidintis nukritusių šakų traškėjimas. Nenurimstantis kūno drebėjimas, paskendęs dūmuose, o viduje švelnus vėjas, glostantis mano gėles, vis dar mirgančias saulėje…

Mano šviesa. Mano tyro oro įkvėpimas. Mano kita, dar nepažinto pasaulio, pusė. Ji čia  …  .

Paskelbta temoje Aš esu čia | Parašykite komentarą

Tautvydo laboratorija

wp_20170114_19_47_07_pro

Mano sūnus labai praktiškas vaikinas. Pats geriausias būdas guašo panaudojimui yra visaip maišyti jo spalvas. O supylus į buteliukus tikėtis, kad mama nieko neišpils 🙂

Save

Paskelbta temoje Vaikų kūrinėliai | Parašykite komentarą

Ramunė išdykauja

wp_20170103_21_29_21_pro

Tautvydas tiek įsijautęs žiūrėjo savo multfilmą, kad nė nepajuto, kaip Ramunė jį “papuošė“ 🙂

Save

Paskelbta temoje Vaikų kūrinėliai | Parašykite komentarą