Daugtaškis

Šiuo metu jaučiuosi, kaip sudeginta žemė. Gal ir ne kartą žaliavau, bet ir vėl degiau. Degiau, o viduje darėsi vis šalčiau. Atsitiesusi pakildavau, įkvėpusi šalto žiemos oro tikėdavausi, kad tuoj tuoj viskas bus praeityje… bet, ach… ir vėl… degiau. Rusenau. Vėl liepsnojau. Kartais, kaip mažutė žvakės liepsnelė. Kartais, kaip didžiulis gaisras. Agonijoj. Ir jau nebesupratau, kiek tai gali tęstis, ir kur, negailestingos liepsnos, randa manyje gyvos vietos degimui palaikyti? Ar išvis įmanoma taip ilgai tvanoti, alsuoti, blėsuoti… Norėjosi užgniaužti kvapą ir tyliai, be skausmo užgesti.

Bet atsidususi išgirsdavau savo širdies plakimąsį. Mąsčiau, gal bent jau jai reikia mano alsavimo, gal bent jau ji nesudegs, gal bent jai užteks gyvasties. Traukiau šiltą namų orą  per nosį ir užuodžiau mėgstamų mamos blynų kvapą.

Kol  bent kažką, bent vieną dalyką, mėgsti, dar esi “gyvas“. Dar nesudegei.Kaip gaila, kad anksčiau užtekdavo tik tiek nedaug (nes nesupratau, kiek daug turiu). Laimingas žmogus, pasirodo, buvau. Tada dar nežinojau, kad tokių “laisvų žalių plotelių“ manyje yra begalės. Ir, kad teks  “čirškėti ant įkaitintos gyvenimo keptuvės“ dar ne vieną (oi, kaip ne vieną) kartą.

Jau buvau tik nuodėgulis, tik plaukianti pasroviui valtis, tik byrantys į tėvų kapą pelenai, tik sunkus rūkas ant apsiašarojųsių laukų, ir tik nemalonus prisiminimas savo pačios sieloje. Deja, ne tik savojoje…

Ak, mano siela, tu esi mano paskutinis skęstančiosios šiaudas. Ta, kuri man ir parodė dar vieną (DAR VIENĄ!!!) žaliuojantį laukelį, kuriame aš buvau tik trumpam apsilankiusi. Tiek trumpam, kad net pamiršau apie ten tebežydinčias gražiausias lauko gėles.Godžiai įkvėpiau jų nuostabaus, visą kūną ir dvasią persmelkiančio, kvapo ir pasipylė lietus.Pilnas  virpinančių prisiminimų, gilių išgyvenimų, kvailų nuodėmių ir širdyje paslėptų troškimų. Audra. Vėtra. Ir senų medžių laužymas. Skambus ir aidintis nukritusių šakų traškėjimas. Nenurimstantis kūno drebėjimas, paskendęs dūmuose, o viduje švelnus vėjas, glostantis mano gėles, vis dar mirgančias saulėje…

Mano šviesa. Mano tyro oro įkvėpimas. Mano kita, dar nepažinto pasaulio, pusė. Ji čia  …  .

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Aš esu čia. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s